Grapa iš rinktinių Amarone della Valpolicella vynui gaminti naudotų vynuogių išspaudų iš Veneto. Po distiliavimo grapa apie keturis metus ilsėjosi keturių skirtingų medžių statinėse: ąžuolo, uosio, vyšnios ir ceratonijos.

Uodžiant jaučiama galybė įvairiausių aroamtų: įvairių rūšių medus, cukruotos citrinos ir laimai, švieži graikiniai riešutai, ramunėlės ir džiovintos gėlės. Tuomet ateina vaisių eilė: kriaušės, obuoliai, Mirabelle slyva, laimų žiedai ir gudobelė.

Grapos skonis turtingas ir tirštas aromatų. Pirmiausia burnoje sprogsta egzotinės ananasų, bananų ir gvajavos natos. Tuomet savo pozicijas užima tamsus šokoladas ir vanilė, bet jie nesigalinėja vienas su kitu, jų tarpusavio balansas išlieka tobulas. Pabaigoje švelniai ir koncentruotai jaučiami prieskoniai: imbieras, cinamonas, gvazdikėlis, prieš akis iškyla snapučių pilnas laukas. Šias natas palydi pilni krepšiai vynuogių, persikų ir Mirabelle slyvų.

Prie gėrimo grįžus po kelių valandų pajausite jau kitus, sultingesnius aromatus, šokančius taurėje: prinokusių slyvų, nektarinų.

Kiekvienas butelis rankomis aprišamas ir antspauduojamas. Kiekvieną butelį puošianti etiketė informuoja apie vynuogių veislę, derliaus metus ir nurodo butelio numerį.

Alk. 46%. Talpa: 500 ml. Iš viso 2013m derliaus pagaminta 2720 butelių.

Vittorio Capovilla laikomas vienu geriausių distiliuotojų pasaulyje, pripažintas „Kaiser of Grappa“. Charizmatiškas, dinamiškas, „užsivedęs“ Vittorio savo distileriją įkūrė 1986-aisiais, užbaigęs lenktynininko ir vyno technologijų pardavimų karjerą Vokietijoje ir Austrijoje. Turėdamas inžinerinį išsilavinimą, pats sukūrė arba dalyvavo kuriant savo distiliavimo įrangą – tam, kad ji atitiktų aukščiausius jo kokybės standartus. Labai įdomu, kad ir grapos distiliavimo taip pat išmoko pats – jo šeimoje nebuvo jokių grapos distiliavimo tradicijų.

Supratęs skirtumą tarp dviejų metodų - bagnomaria, naudojant du boilerius, ir „vapore diretto“, naudojant garus - Capovilla sukūrė savąjį metodą, kuris yra „bagnomaria“ ir „vapore“ kombinacija. Boileris turi dvigubą sieną garams apdoroti (bagnomaria), kas netiesiogiai pašildo išspaudas, sukrautas į keturis krepšius (vapore). Garai taip pat pumpuojami į boilerį per pagrindą, taip greičiau pasiekiant distiliavimo vietą. Karšti garai tiesiogiai nekontaktuoja su išspaudomis. Todėl į boilerį pripilama apie 15 l vandens, pagrindas veikia kaip barjeras, garai sušildo vandenį, kuris užverda sudarydamas švelnius garus. Garavimas sustabdomas ir procesas tęsiamas nuo dvigubų sienų karščio, kas leidžia boileryje esantiems garams lėtai prasismelkti pro vynuogių odeles.

Kaip sako Vittorio, žema temperatūra, švelnus spaudimas ir lėtas apdirbimas yra gyvybiškai būtini. Siekiant iš išspaudų išgauti kuo daugiau aromatų prižiūrima, kad temperatūra boileriuose neviršytų 100°C, o garai – 102-103°C. Pramoniniu būdu naudojama aukštesnė temperatūra, nes taip produktyviau. Tuo tarpu Vittorio grapos gamybos procesai užtrunka 7-8 kartus ilgiau, o tai reiškia, kad grapą pagaminti yra 7-8 kartus brangiau.

Kiekvienas boileris gali priimti apie 500 kg išspaudų ir procesas trunka apie 4 valandas. Iš vieno išspaudų pakrovimo su 5% alkoholiu išgaunama apie 25 l grynos grapos, kuri skiedžiama vandeniu iki įmanomo gerti stiprumo.

Vittorio Capovilla grapos širdį, „cuore“, nustato naudodamasis savo pojūčiais – uosle ir skoniu. Jo žodžiais, gera grapa yra skonio reikalas. Jis sako niekuomet nedėsiantis cukraus ar kitokių priedų, nors tai ir leidžiama iki tam tikros ribos.

Po distiliavimo grapa kelis metus ilsisi plieno talpose, kol pasieks tam tikrą balanso lygį. Vittorio nenaudoja ąžuolo statinių, nes laiko ąžuolą laiko „kvapiąja medžiaga“. Galiausiai, jis sunumeruoja kiekvieną butelį ir ant jo pasirašo.

Jis pats grindžia savo kelią ir dažnai eina prieš srovę. Jis tiesiog užsidegęs tokia amatine gamyba ir be jokios gėdos kritikuoja didesnes pramonines distilerijas. „Man grapa yra digestyvas. Beveik visa pramoninė grapa yra gaminama naudojant didelį spaudimą ir aukštas temperatūras. Aliejus iš sėklyčių patenka į grapą, tai aktyvuoja skrandžio rūgštį, tai kaip jie gali vadinti ją digestyvu?“, filosofuoja jis.

Distiliuodamas erškėtuoges, vyšnias, svarainius, kriaušes, slyvas ir obuolius, Vittorio Capovilla įrodė, kad vaisiai gali būti tiesiog meistriškai naudojami kurti gėrimams su grapa. Didžiąją dalį vaisių jis surenka pats iš organinių vaisių plantacijų. Ir jei reiktų įrodymų, kaip išskirtinis dėmesys detalėms dera su amatiniu požiūriu į distiliavimą, Vittorio Capovilla yra būtent tas, kas gali tai įrodyti. 

Būdami bespalviai ir skaidrūs akims, skonio receptoriams distiliatai pateikia tikrą pojūčių sprogimą. Tai – skonio spalvos. Beveik neaprengti buteliai, virvelė, pakuotė, aprašomoji kortelė, spalvoti vaškiniai atspaudai- kiekviena detalė užbaigta rankomis ir atspindi tikrą, autentišką meistriškumą.